Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas

Šiomis dienomis, kai minime įvairius labai svarbius mūsų šalims įvykius: Molotovo-Ribentropo pakto ir Baltijos kelio metines, prisimename, kokį vaidmenį Baltijos šalių Nepriklausomybės istorijoje suvaidino Šiaurės šalys, o ypač Islandija ir Danija. Juk visos didžiosios šalys buvo mus paaukojusios dėl „Garbačiovo perestroikos“ sėkmės. Todėl rugpjūčio 22 d. Rygoje įvyko aukšto lygio apskritojo stalo diskusija „1991-2016 m. ir kelias pirmyn“, skirta Baltijos-Šiaurės šalių bendradarbiavimo 25-osioms metinėms. Šiemet Latvija koordinuoja visą Baltijos regiono bendradarbiavimą: pirmininkauja Baltijos Asamblėjai ir Baltijos Ministrų Tarybai, Baltijos jūros parlamentinei konferencijai, taip pat koordinuoja Baltijos-Šiaurės šalių (NB8) bendradarbiavimą.

Apskritojo stalo diskusija, kurią surengė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkevičs, ypatingai reikšminga jau vien tuo, kad joje dalyvavo svarbiausi tuometiniai Šiaurės šalių politikos atstovai: buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jon Baldvin Hannibalsson ir Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemann-Jensen bei Carl Bildt, tuometinis Švedijos ministras pirmininkas. Dabar kartais užmirštame, kokią neįkainojamą pagalbą tarptautinėje arenoje mums suteikė Šiaurės šalys. Ministrai Jon Baldvin Hannibalsson ir Ellenmann-Jensen buvo tapę rakštimis Europos Sąjungoje, NATO bei kitose tarptautinėse organizacijose, kiekvieną kartą keldami Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo klausimus. Nors Jon Baldvin Hannibalsson yra socialdemokratas, o Ellemann-Jensen – dešiniųjų jėgų atstovas, jie sugebėjo ne tik draugiškai derinti savo veiksmus, bet ir išnaudoti tarptautinius savo partijų ryšius.

Kas būtų buvę, jei Islandija ir po to Danija nebūtų pripažinusios Baltijos šalių nepriklausomybės, užmezgusios diplomatinius santykius ir atidariusios kelią kitoms šalims? Galima tik spėlioti.

Taigi, diskusijoje buvo kalbama apie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą ir savitarpio supratimą praeityje, dabar ir ateityje. Pasiekta daug, ypač saugumo srityje. Turbūt svarbiausia, kad dabar visos šalys daugmaž vienodai supranta saugumo klausimus, ypač santykius su Rusija. Ir čia Šiaurės šalys pripažįsta, kad jos daug ko išmoko iš Baltijos šalių. Ir tam tarnauja visi Baltijos- Šiaurės šalių bendradarbiavimo formatai. Mes savo šalyse taip pat pasiekėme daug, beveik Šiaurės šalių lygį demokratijoje, ekonominiame augime. Tačiau, Romualdas Ražukas (kaip žinote, lietuvis, vienas Latvijos Liaudies fronto lyderių, parlamentaras) tik apgailestavo, kad vienoje srityje Baltijos šalys nepavijo Šiaurės šalių, tai – socialinė sanglauda. Milžiniški socialiniai skirtumai ir skurdas – štai kur didžiausias pavojus saugumui. Ir tą pasakė dešiniosios politikos atstovas. Galima tik pasvajoti, kad tą įsisąmonintų mūsų centro-kairiųjų partijų viršūnėlės…

Renginį apvainikavo filmo „Tie, kurie išdrįsta“ (Those Who Dare) pristatymas. Tai filmas apie mūsų Nepriklausomybę ir Jon Baldvin Hannibalsson. Emociškai puikus filmas, šviesus, dažnai priverčiantis sudrėkti akis. Žinoma, tai nėra istoriškai tiksli įvykių chronologija, nors dokumentinės medžiagos labai daug. Latviai gal dar daugiau matė nukrypimų nuo istorinės tiesos. Gal ir teisingai daro mūsų istorikai, kad kol kas dar giliai neanalizuoja to laikotarpio. Tačiau šis filmas turėtų būti rodomas visose mokyklose per istorijos pamokas. Galvoju, kad jis tikrai sudomintų mokinius, iškeltų jiems daug klausimų. Juo labiau, kad jis islandiškas, ir nėra to subjektyvumo, kuris atsiranda mumyse, kalbant apie mėgstamus ar nemėgstamus veikėjus. Dabar paklausiau mokyklų abiturientų, ką jie žino apie tarptautinį Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą. Jie žino, kad pirmoji Lietuvą pripažino Islandija. Viskas. Gerai, kad bent tiek.

Todėl kviečiu visus, jei tik pasitaikys proga, pažiūrėti šį filmą ir nebūti labai kritiškais.

2016-08-22_Ryga-high-level-Round-table_1991-2016and the WayAhead