G. Purvaneckienė. Aukštojo mokslo reforma – ir vėl svylantis blynas

Prieš rinkimus Valstiečių ir žaliųjų partija buvo užmezgusi ryšius su akademine bendruomene, tarėsi dėl savo programos ir planų. Akademinė bendruomenė minėta partija patikėjo, ypač dėlto, kad buvusieji valdžioje buvo visiškai ją užmiršę, palikę paraštėse su dar A. Kubiliaus vyriausybės sumažintais atlyginimais.

Po rinkimų atrodė, kad pagaliau Lietuva turi gerą švietimo ir mokslo ministrę. Jurgita Petrauskienė atrodė suvokianti švietimo politikos tęstinumo poreikius, kylančius naujus iššūkius ir net interesų slėpinius. Atrodė, jos kuruojama ministerija ves Lietuvą į šviesesnį rytojų. Deja, dabar ne viskas taip šviesu, kaip atrodė iki šiol.

Taip, naujoji švietimo ir mokslo ministrė turi komunikavimo dovaną, kalba gražiai, įtaigiai. Bet kas iš to, juk ir Ostapas Benderis kalbėti mokėjo. Nuo daugiau kalbų ir teorinių išvedžiojimų reformos neįvyksta.

Kita vertus, panašu, kad ministrei yra sunku, ji yra sutrikusi. Toks įspūdis susidarė socialdemokratams, kai J. Petrauskienė atsakė į LSDP frakcijos narių klausimus Seime.

Socialdemokratai taip ir nesulaukė aiškių ir konkrečių atsakymų. Kita vertus, ar gali būti kitaip, kai dar nėra aiškių naujosios Vyriausybės politikos prioritetų ir gairių. Atrodo, kad žaliasis valstiečių vyriausybės laivas buvo taip interesų grupių keliamų bangų išblaškytas, kad gali užplaukti ir ant seklumos. Įdomiausia, kad niekas iki šiol negali pasakyti, kas yra šio laivo tikras kapitonas – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pilkasis partijos direktorius Ramūnas Karbauskis ar prezidentės Dalios Grybauskaitės vizgiauodegiai vaikinukai.

Švietimo reformos gairės priklauso nuo politinių sprendimų ir apsisprendimų. Valstiečių – žaliųjų dauguma net po buvimo valdžioje šimtadienio aiškiai ir suprantamai neišdėstė savo nuostatų esminiais klausimais. „Vietoj to, girdime fragmentiškus pasisakymus apie Bonifacijaus atostogas ir užimtumą.

Darbo grupė rengia pasiūlymus dėl universitetų skaičiaus, bet neaišku, kokių politinių nuostatų kontekste jie daromi. Krepšeliai, valstybės užsakymas, mokamas – nemokamas aukštasis mokslas, autonomija? Jei kažkam šie klausimai atrodo antraeiliai, tai apie universitetų skaičių kalbėti beprasmiška“, – taikliai situaciją apibūdino vienas švietimietis.

Pripažinkite, keista, kad koalicijos partneriai apie pailginamus mokslo metus, mokyklą nuo šešerių, kažkokį ore levituojantį universitetą milžiną išgirsta tik iš žiniasklaidos. O kai socialdemokratai paprašo patikslinti, kokios reformos ir permainos laukia Lietuvos mokyklų ir universitetų, išgirstame kažkur jau girdėtą giesmelę.

LSDP frakcijos seniūnei Irenai Šiaulienei paklausus apie aukštojo mokslo reformą, ministrė atsakė: „Turime didžiausią studijų programų kiekį visoje Europoje, dėl to kenčia aukštojo mokslo KOKYBĖ. Pertvarkos tikslas – šią KOKYBĘ stiprinti.“ Jos manymu, aukštojo mokslo sistemoje trūksta konkurencingumo, o jis neįmanomas tokioje fragmentuotoje sistemoje, kokia yra dabar. „Švietime pavojinga daryti revoliuciją ir reikia pasinaudoti kitų šalių patirtimi“, – apie pertvarkos planus socialdemokratams kalbėjo ministrė.

Bet ar šešiamečiai pradinukai, einantys visus metus į kone net už 20 km esančią mokyklą, nėra iš viršaus nuleidžiama revoliucija? Bet demokratinėse valstybėse revoliucijos „iš viršaus“ niekada nepavyksta, kai nėra kalbamasi ir išklausoma visų pusių. O diskusijų su visuomene, pedagogais, mokslininkais ar mokyklų bei akademinės bendruomenėmis nei šiuo, nei kitais klausimais negirdėti. Pripažinkime, idėjos vertos dėmesio, bet klausimų kyla dar daugiau nei ministrė apie jas paberia žodžių.

Stebina, kad valstiečiai nemato skirtumo, kokią įtaką reforma darys miestų ir regionų gyventojams. Atrodo, jie nekelia klausimo, kad šešiametį į mokyklą išleisti mieste yra viena, o kita – kai jį reikia išleisti kaime. Juk vaikui geltonuoju autobusiuku tenka išvažiuoti 6 val. ryto ir grįžti pusę penkių vakare. Ar, vadovaujantis tokia logika, kaimo žmogus pats kaltas dėl to, kad negyvena mieste? Taigi, ministre, kur atvira diskusija su visuomene, kur Jūsų partijos prieš rinkimus deklaruotas atvirumas ir demokratija?

Tiesa, diskusijos vyksta apie universitetų tinklo, kaip dabar madinga sakyti, optimizavimą. Bet, kaip netikėta, diskutuojama tik vyriausybės ir Lietuvos elito ratelyje. Ir ne to tikrojo, mokslo, akademinio, kultūros elito rate, o su žmonėmis iš verslo pasaulio. Keista, kad darbo grupėje nėra dėstytojų, profesinių sąjungų ar kitų pilietinių organizacijų. Bet, taip, neklystate, mąstote teisingai, Lietuvos universitetus, išlaikomus iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, reorganizuos ir optimizuos Lietuvos verslo elitas.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė yra sakiusi, kad į darbo grupę nepakviesti aukštųjų mokyklų atstovai, nes jie – suinteresuoti asmenys. Tačiau, pavyzdžiui, paties pareigos? D. Misiūno negalima laikyti neutraliu. Jis susijęs su Kauno technologijos universitetu: yra KTU alumnų prezidentas, įvairiomis progomis skaito paskaitas šiame universitete, nors nėra nuolatinis dėstytojas.

Pažvelkime, kokie aukštojo mokslo ekspertai šiai darbo grupei priklauso. Darbo grupėje dirba viceministras Giedrius Viliūnas, Studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, premjero patarėja Unė Kaunaitė, bendrovės „Lietuvos energija“ vadovas D. Misiūnas, bendrovės „Visionary Analytics“ direktorė Agnė Paliokaitė, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro laikinasis vadovas Ramojus Reimeris, Investuotojų forumo valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas ir kiti. Įdomu, kad dauguma šių žmonių neslepia savo simpatijų vadinamosios „laisvosios rinkos“ doktrinai.

Priminsiu, kad vieną aukštojo mokslo reformą pagal visus „laisvosios rinkos“ kanonus ir dogmas jau turėjome. Beje, viceministras G. Viliūnas joje suvaidino odiozinį vaidmenį, paskutinę minutę apgaulės būdu pakeisdamas partijų susitarimo tekstą ir tuo atverdamas galimybes iškraipymams G. Steponavičiaus reformoje. Groteskiškai skamba, kai pastaruoju metu viešose diskusijose (kad ir Seime vykusioje konferencijoje) bandoma piršti mintį, kad liberalų ir konservatorių įvykdyta aukštojo mokslo reforma buvo sėkminga ir net pavyzdinė.

Lietuvos stambiajam verslui palaikant, ji taip pat buvo garsiai linksniuojama ir su ta pačia sąvoka „KOKYBĖ“ virto teisiniu kūnu. A. Kubiliaus vyriausybės komunikacijoje atrodė, kad kitai sąvokai „kiekybė“ nebeliks vietos po saule.

Bet atsitiko priešingai: aukštojo mokslo įstaigos pavirto savotiškais supermarketais ir nuolatinėmis mugių dalyvėmis. Jos pradėjo orientuotis tik į kiekybinius parametrus, pradėjo konkuruoti, bet ne studijų kainomis, o siūlydamos dešimtis naujų studijų programų tam, kad tik kas jas „pirktų“, t. y. norėtų studijuoti. Nepaisant išaugusių kainų už studijas, aukštasis mokslas ir universiteto diplomas tapo preke. Matydami reformos pasekmes, tūkstančiai gabiausių abiturientų pakėlė sparnus ten, kur ir universitetų vardai garsesni, ir mokslas pigesnis arba visai nieko nekainuoja. Bet įdomiausia, kad dėstytojams už jų darbą tebuvo pasiūlyti grašiai, o jų atlyginimų net negalima vadinti atlyginimais.

Dėl tokios švietimo ministro G. Steponavičiaus inicijuotos reformos tarp akademinės bendruomenės ji ir buvo vadinama „Stiopkos“ reforma. Tiesa, nepamirškime, kad stambiajam Lietuvos verslui ši reforma patiko, nes jų užsakomas diskursas, kad universitetai turi būti darbo jėgos tiekėjais, o ne laisvų, kuriančių, gebančių kritiškai mąstyti asmenybių kalve, nepraranda komunikacinės jėgos ir šiandienos aukštojo mokslo reformų pranešimuose.

Tik kyla klausimas, kodėl lietuviško stambiojo verslo atstovams taip reikia mažiau, bet stambesnių universitetų? Ar dėl šviesesnės Lietuvos ateities, ar dėl žemiškesnių norų? Nes, pavyzdžiui, mūsų kapitalistams nėra labai įdomūs Lietuvos mokslininkų pasiekimai. Šie skundžiasi, kad nors sąlygos sudarytos puikios, bet Lietuvoje beveik nėra inovatyvios pramonės. Tuo tarpu užsienio pramonininkai mūsų mokslininkų tyrimus ir darbus kažkodėl vertina.

GM8R4088

Publikuota: delfi.lt.