G.Purvaneckienė. Komentaras forume „Lygios mokinių teisės į kokybišką ugdymą: realybė ar nepasiekiamas idealas?“

Laba diena, gerbiami kolegos,

Didžiąją gyvenimo dalį dirbau Vilniaus universiteto Edukologijos katedroje. Švietimo sferoje daugiausia domėjausi švietimo politika, o ypač teisingumu, lygybe, lygiomis galimybėmis švietimo sistemoje. Todėl ši konferencija mane labai sudomino.

Pradėsiu nuo klausimo – kas gi tas kokybiškas ugdymas? Man kokybiškas ugdymas – tai maksimalus kiekvieno vaiko fizinių, psichinių bei intelekto galių išvystymas. Tai bendriausiu atveju, o visa kita – išvestinės. Norėčiau pabrėžti – kiekvieno vaiko – o tas jau suponuoja lygias galimybes.

Lietuvos Švietimo įstatymo 5 straipsnis apibrėžia švietimo sistemos principus. Pirmasis iš jų – lygios galimybės – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.

Atrodo, kad belieka tik įgyvendinti įstatymą. Beje, Švietimo įstatyme lygių galimybių principas pirmą kartą atsirado 2003 m., tuomet jo apibrėžimas dar apėmė lygybės užtikrinimą, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo įsitikinimų bei pažiūrų. 2010 m. buvo bandyta papildyti principą kitais galimos nelygybės pagrindais: amžiumi, lytine orientacija, negalia, etnine priklausomybe bei religija. Tačiau galų gale 2011 m. įstatyme jokių pagrindų nebeliko, kas, mano nuomone, susilpnino šį principą.

Po šio įvado pasakysiu keletą komentarų šiandien iškeltiems klausimams. Su savo bendraminte dauguma klausimų prof. M.A. Pavilioniene visgi diskutuočiau dėl partijų susitarimo ideologiniais švietimo klausimais. Manau, kad partijų ideologijose yra nesuderinamų dalykų požiūriuose į švietimą, dėl kurių susitarti neįmanoma. Niekuomet negalėčiau susitarti su partija, kurios ideologija remiasi vertybiniais postulatais, kad viskas, kas privatu – gėris, o kas valstybės (savivaldos) – blogis, todėl viską, kas įmanoma, reikia privatizuoti. Ideologijos, kuri proteguoja pelno siekimą švietime, turtingųjų vaikų palaikymą, kuri teigia, kad Lietuvoje per daug išsilavinusių žmonių, o mums reikalinga pigi darbo jėga ir t.t. Mano požiūriu privačios mokyklos yra tas veiksnys, kuris sukelia nelygias galimybes ir padaro ugdymo kokybę priklausančią nuo tėvų kišenės. Gėris tai ar blogis?

Norėčiau papildyti apie privačias mokyklas Švedijoje, apie kurias kalbėjo direktorius Tomas Jankūnas. Taip, pastaruoju metu Švedijoje ir kitose Šiaurės šalyse padaugėjo privačių mokyklų. Tačiau jas greičiau būtų galima pavadinti viešosiomis įstaigomis, nei privačiomis mūsų supratimu. Visų pirma, niekas Švedijoje net nesapnuotų, apie pelno siekimą švietimo sistemoje. Antra, jos finansuojamos visiškai vienodai, kaip ir valstybinės (savivaldybių). Trečia – jos neturi teisės imti nė vieno cento už mokslą iš tėvų. Tačiau dabar švedai pripažįsta, kad net tokios mokyklos sukelia labai daug bėdų. Nors jos sudaro geresnes materialines sąlygas mokiniams ir moka didesnius atlyginimus mokytojams, bet tą daro vaikų, turinčių problemų, sąskaita, pavyzdžiui., atleidžia psichologus, socialinius darbuotojus ar mokytojų padėjėjus. Todėl atsitinka taip, kad tėvams, turintiems vaikų su specialiaisiais ugdymo poreikiais tenka keisti gyvenimo vietą, nes nebelieka nė vienos mokyklos, kuri galėtų juos priimti.

Jau buvo minėta, kad ugdymo kokybė priklauso ir nuo finansavimo. Visi žinome, kad švietimui finansavimo visada stinga. Tačiau jis taip pat priklauso nuo politinių sprendimų, pavyzdžiui, mokinio krepšeliai. Perėjimas prie krepšelių tol turėjo daug privalumų, kol jie nebuvo skiriami ir privačioms mokykloms. Tačiau jų skyrimas privačioms mokykloms sudavė stiprų smūgį valstybės (savivaldybių) švietimo sistemos ir taip ribotam finansavimui, kadangi dalis finansų „nutekėjo“ į privatų sektorių. Tokią padėtį geriausiai iliustruoja šiandien forume minėta situacija, kai mokinio krepšelių finansavimui buvo papildomai skirta 9 mln. EUR neformaliam švietimui. Tačiau… Ministro įsakymu buvo uždrausta mokyklų mokytojams apmokėti už neformalaus švietimo užsiėmimus. Ar čia nematomas aiškus noras išplukdyti finansus iš švietimo sistemos į komercinę? Žinome, kuris ministras buvo šių krepšelių idėjos autorius ir jo nuolatinius siekius remti privatų sektorių, tačiau man niekaip nesuprantama, kodėl sprendimai buvo priimti valdant šiai koalicijai. Bet kokiu atveju gera naujiena yra ta, kad Vyriausybės kanclerio pavaduotojas užvakar pranešė, kad minėtas ministro įsakymas bus atšauktas, ir tikėkimės, kad nuo naujų mokslo metų mokytojams nebebus draudžiama organizuoti neformalųjį ugdymą.

Ir paskutinis klausimas – dėl suaugusių mokinių sveikatos draudimo. Mes jau pradėjome dirbti su direktore Birute Perveneckiene, apie tai kalbėjus Alina Martinkutė, matyt, irgi prisidės. Tikiuosi, kad pavyks atstatyti šią neteisybę.

 

Mieli kolegos,

Viena mano buvusi studentė, dirbanti mokytoja neišsiskiriančioje savo pasiekimais mokykloje, organizavo klasės valandėlę apie mokinių pasirinkimus po mokyklos baigimo. Ir liūdniausia, kad mokiniai jai pasakė: „Mokytoja, nebūkit naivi. Apie kokius pasirinkimus mes galime kalbėti? Mus jau pasirinko. Viskas priklauso nuo šeimos finansinių galimybių.“ Taigi baigdama kviečiu mus visus stengtis, kad tokios kalbos daugiau nebeturėtų pagrindo.

2016-03-03_forumas-mokiniu-teises