G. Purvaneckienė. Vilniaus pagirios Lietuvai

GM8R4107

 

Vilniaus meru tapusio Remigijaus Šimašiaus įsimintiniausiu darbu sostinėje vis dar tebeliekanukeltos Žaliojo tilto skulptūros. Restauracijos jos nenusipelnė. Buvusios ideologijos grimasas reikia keisti neoliberalizmo, arba laikmečio dvasios ženklais ir simboliais, kai viską diktuoja, mato, nusprendžia arba pasmerkia myriop didžioji motulė rinka. Patogi tokia politika, nieko galvoti, daryti ir sprendimų priimti nereikia, viskas susireguliuos savaime. Tik rinka ir jai besąlygiškai atsidavę yra sėkmės pateptieji. Nes neišvaizdi, bet geltona „Audi“ ir tik vos už tokį leidimą – 1000 eurų, ant tilto geriau nei ginčytinas, bet kultūros paveldas, o tie balvonai tegu rūdija kažkur komunalininkų ūkio patvoryje, nes Vilniui reikia ne tik gražaus, bet ir ryžtingo mero: spauskite „like“ ant manekeno feisbuko sienos.

Ko taip ūkauja, šniokščia ir pūškuoja buvusi mero darbovietė? Taip, tas pats Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pameistrių kalve vadinamas Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ko įraudę rūksta jo kaminėliai, kūrenami „MG Baltic“ ir kitų stambiojo kapitalo deimantinėmis, auksinėmis ir sidabrinėmis malkų injekcijomis? Ar tik ne paniką prieš rinkimus išduoda tie karšto garo kamuoliai ir šilo žalčio „ajajai“? Kaip atidirbti, kokią propagandą bepanaudoti, jei nebetiki žmonės, kad laisvoji rinka išspręs visas Vilniaus ir Lietuvos problemas? Jau visi žino ir girdėjo dainelę, kad „dėl visko kalti dideli mokesčiai, biurokratinė našta ir perdėtas reguliavimas, ir  dar valstybė, kuri užsiima sau nebūdinga veikla, kurią privatininkas padarytų žymiai efektyviau“. Bet pala, pala, o kuo čia dėtos Žaliojo tilto skulptūros?

Gal dėl gilesnių ideologinių atminties politikos sumetimų? Kita vertus, kas, jei ne bolševikai su šaknimis bandė rauti senosios kultūros pėdsakus, kurdami naująją tapatybę ir atminties klišes? Dar keisčiau, kad liberalai ima tai kartoti, kaip ir vyresni jų broliai konservatoriai. Pučia broliukai tą pačią pypkės miglą į akis ir traukia į plaučius medžiodami raganas. Šie  dešinieji unisonu bando suvesti sąskaitas su praeities šmėklomis ir nuo jų apvalyti istoriją, taip kuriant dominuojančios tiesos monopolį ir demonstruoti nuolankumą bei besąlygišką ištikimybę naujiems pranašams. Ir viskas nepaisant to, kad dažnas dar ir buvo anuometinio režimo tarnu.

Ar ne ironiška, kad tie, kas „pakazūkchiškai“ kėlė ir nukėlė visas, kad ir sovietų ideologizuotas, žemdirbių, darbininkų ar į mokslus linkusio jaunimo skulptūras, tik dar kartą parodė savyje turį daug daugiau „sovietinio konformizmo (prisitaikėliškumo) ir totalitarizmo“ nei minėti dailės autorių kūriniai. Plaukti pasroviui visada lengviau, nei prieš srovę, ar ne?

Ok, skulptūra „Taikos sargyboje“ su okupacinės kariuomenės simboliais gal ir gali kelti įtampą visuomenėje. Bet kuo nusikalto kitos Žaliojo tilto skulptūros? Dėl dešiniųjų chebrinių nuomonės lyderių konservatyvios isterijos? Skulptūros „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“ bei „Mokslo jaunimas“ galėjo stovėti ir toliau, nes tai tik požiūrio į dabartį ir demokratijos brandos klausimas?  Juk tos skulptūros – ne apie kažką, o apie mus pačius. Tiksliau, apie mūsų pačių prosenelius, senelius ar tėvus. Vadinkite kaip norite tą epochą, bet tie žymių Lietuvos skulptorių kūriniai ją puikiai reflektavo, primindami mums, kad ne visada viską reguliavo „laisvoji“ rinka. Tiesa, nesupraskite neteisingai, tai – ne sovietinės epochos reabilitacija, tai tik jos pripažinimas istorijos ir buvusios realybės dalimi. Tai ne tik epocha, bet ir sunkus mūsų prosenelių gyvenimas  anuometėmis sąlygomis su bolševikinės valstybės nusavintais jų darbo vaisiais. Beje, šiandien panašiai, tik žymiai sėkmingiau tą padaro mūsų kapitalistai. Prisipažinkite, ar įsivaizduojate Sąjūdžio pavasarį ar  Kovo 11 –ąją be kartos, kuri užaugo ir subrendo Tarybų Lietuvoje? Aš – ne.

Tad ko bijo liberalai ir jų vyresnieji broliai konservatoriai bei dalis kitų partijų funkcionierių, kurie emocingai dešimtmečius baksnojo į Žaliąjį tiltą? Putino Rusijos ir jos geopolitinių žaidimų? Vargiai. Greičiausiai savęs ir savo konformistinės praeities. Juk kažkada teko ir uoliu komjaunuoliu ir partiniu pabūti, sekėsi ir karjeros, gera buvo pabūti kolūkio pirmininku, fabriko ar cecho   direktoriais ar jų pavaduotojais, pamedžioti, pasipirtinti, sugerti,  o vėliau, besikeičiant laikams, viską privatizuoti ir pasidaryti įmonių savininkais, kapitalistais. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar, matyt, šie žmonės žino, ką daryti, kad plauktum pasroviui, kad be ypatingų pastangų gyvenime, nepaisant pakeistų iškabų ir šūkių, gyventum padoriai kitų sąskaita, o tuos kitus senais vadybos metodais priverstum dirbti už skatikus. Dabar jie gali būti ir antikomunistais ar net pasivadinti rezistentais. Štai, buvai anuomet LKP CK sekretorium, pasikeitė laikai, įkūrei Lietuvos laisvosios rinkos institutą, esi gerbiamas Seimo liberalas ir gyveni sau linksmai. Lyg ir viskas gerai, sako vienas jų, bet, žinai, matant tas skulptūras, kildavo įvairių minčių.

Tiesa, ar žinote, kokiame pastate yra įsikūręs Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis? Nustebsite sužinoję, kad stalinistinės Vilniaus architektūros simbolyje – Mokslininkų namuose. Jis dabar entuziastingai renovuojamas su pastoliais ir su liberalų vadų plakatais. Pasirodo, liberalai, kaip ir konservatoriai yra antikomunistai: ilgai išvedžios bet ką, kas bent menkiausia užuomina pasirodys susiję su komunizmu ar Rusija.  Tačiau jei kalba pasisuks apie nuosavybę – tada cit, šventa. Tada ir dėdulė Stalinas neatrodo toks blogas, o ir pinigėlių renovacijoms, restauracijoms atsiranda, o kai dar ir pasireklamuot ant pastolių galima, tai iš viso – super. Galima ignoruoti istoriją su tremtimis, lageriais, persekiojimais ir kankinimais, visa tai – nulis, palyginus su teise į nuosavybę! Kita vertus,  kas ten žino, ką galvoja liberalai, juk jie net nežinojo, kad jų buvęs partijos lyderis turėjo priklausomybę maišeliams.

Sakykit, kodėl daug kam lietuviškasis neoliberalizmas yra toks panašus į išvirkščią bolševizmą?

Giedrė Purvaneckienė, Seimo narė, socialdemokratė

delfi.lt