Giedrė Purvaneckienė: Skirtingas požiūris į moterų nuopelnus istorijoje

Kalbant apie Tarptautinę Moters dieną vis dažniau užsimenama, kad Lietuvos moterų nuopelnai istorijoje nepakankamai įvertinti. Visiškai sutinku. Kaip mes vertiname moterų nuopelnus? Ar vienodai su vyrų nuopelnais, ar kitaip? O kaip į moterų nuopelnus žiūri moterys, kaip – vyrai?

 

Šie klausimai man kilo po Virginijaus Savukyno laidos „Istorijos detektyvai“, kurioje buvo kalbama apie įtakingiausias moteris Lietuvos istorijoje. Prieš tai portale Delfi buvo reitinguojamos 10 atrinktų įtakingų moterų Lietuvos istorijoje. Kas jas atrinko – neradau, manau – istorikai, dar daugiau – manau, kad vyrai (arba bent jau dauguma buvo vyrų). Kodėl taip sakau?

 

Todėl, kad ne tik man kilo abejonių dėl minėtų moterų įtakos istorijos raidai, bet ir todėl, kad turiu su kuo lyginti. 1995 m. Lietuvos moterų nevyriausybinės organizacijos parašė ir išspausdino „šešėlinę“ Lietuvos ataskaitą Jungtinių Tautų IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais „Lietuva: moterys besikeičiančioje visuomenėje“.

 

Joje buvo pateikta moterų padėties bei moterų judėjimo raida. Apžvalgoje buvo išskirtos kelios ypač Lietuvos raidai nusipelniusios moterys ir pateiktos jų trumpos biografijos. Jas atrinko moterys istorikės bei besidominčios istorija mokslininkės, žurnalistės, rašytojos. Norėčiau palyginti vyrų ir moterų nuomonę („vyrų“ sakau sąlyginai). Iš moterų knygos paimsiu tą patį laikotarpį, t. y. iki 1940 m.

 

Vyrų nuomone daugiausia įtakos Lietuvos istorijai turėjo šios moterys (pateikiu jau išreitinguotas) :1-2. Barbora Radvilaitė ir Bona Sforca, 3. Karalienė Morta, 4. Marcelė Kubiliūtė, 5. Emilija Pliaterytė, 6. Birutė, Kęstučio žmona ir Vytauto motina, 7. Ona, Vytauto žmona, 8. Sofija Smetonienė; 9. Elena, Aleksandro žmona ir 10. Julijona Tverietė, Algirdo II-oji žmona.

 

Moterų nuomone, svarbiausios moterys istorijoje buvo (istorine tvarka, jos nebuvo reitinguotos): Birutė, Kęstučio žmona ir Vytauto motina, Barbora Radvilaitė, Emilija Pliaterytė, Gabrielė Petkevičaitė Bitė, Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė), Ona Brazauskaitė-Mašiotienė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė).

 

Knygoje buvo pateiktos tik aštuonių to periodo moterų biografijos, bet tekste greta išvardytų buvo minėta daugiau: pradedant pirmąja sudeginta „ragana“ Ulijona, tęsiant moterimis, dalyvavusiomis sukilimuose prieš carinę Rusiją Marija Rosanavičiūte ir Apolonija Dalevskyte, XIX a. pabaigos XX a. pradžios rašytojomis švietėjomis Šatrijos Ragana bei Lazdynų Pelėda ir baigiant XX a. pirmosios pusės (iki 1940 m.) politinėmis bei moterų judėjimo aktyvistėmis Felicija Bortkevičiene, Stefanija Paliulyte-Ladygiene, Pranciška Pikčilingiene. Manau, kad prie šio sąrašo drąsiai galėtų būti prijungtos visos tuo metu į Lietuvos Seimus išrinktos moterys.

 

Palyginkime vyrų ir moterų sąrašus: sutampa tik trys – Birutė, Barbora Radvilaitė ir Emilija Pliaterytė. Nenuostabu, nes jos visos savaip mitologizuotos. Bet kodėl kitos nesutampa?

 

Reikia pastebėti, kad moterų sąrašuose minimos moterys – tik lietuvės, tuo tarpu vyrų sąraše iš 10 net 3 – svetimšalės. Jei pažiūrėsime, pagal ką vyrai vertino įtakingąsias moteris, tai tautybė – nesvarbu. Visų pirma, tai valdovo žmona arba motina. Kitus vertinimo kriterijus atspindi Virginijaus Savukyno apibūdinimai: ištikimoji, mylimiausia, gražiausia ar įtakingiausia (savo vyrui). Būtų įdomu pamatyti, kokios būtų reakcijos, jei vyrų nuopelnais laikytų buvimą kažkieno vyru ar tėvu, mylimiausiu ar gražiausiu!..

 

Nenorėčiau ginčytis dėl gilios istorijos, tačiau niekaip netelpa galvon iš prieškario moterų vyrų išskirta ponia Sofija Smetonienė. Jos nuopelnai nė iš tolo negalėtų lygintis su daugelio to meto moterų politinių veikėjų bei kūrėjų, kurios šiame straipsnyje net nepaminėtos. Ir kodėl vyrų dėmesio nepatraukė Gabrielė Petkevičaitė Bitė? Ar todėl, kad ji nebuvo gražuolė? Ar todėl, kad nebuvo kokio įžymaus vyro žmona ar motina?

 

Noriu priminti, kad apie Gabrielės Petkevičaitės Bitės veiklą, literatūrinį bei pedagoginį palikimą parašyta daugybė mokslinių straipsnių, monografijos, disertacijos, rengiamos konferencijos.

 

Spaudos draudimo metais ji slapta mokė vaikus, platino lietuviškas knygas, dalyvavo leidžiant ir platino atsišaukimus bei laikraštėlį „Laisvės kelias“. Ji įkūrė slaptą draugiją „Žiburėlis“ neturtingiems moksleiviams remti. Be šios paramos, galbūt, mūsų įžymybės Ernestas Galvanauskas, Kipras Petrauskas, Petras Rimša, Jonas Biliūnas ir kiti nebūtų pasiekę tokių aukštumų.

 

Be to, Bitė buvo viena iš „Lietuvos žinių“ redaktorių, viena iš pirmosios moterų organizacijos Lietuvoje steigėjų, pirmojo lietuviško periodinio leidinio apie moterų teises „Žibutė“ („Lietuvos ūkininko“ priedas) leidėja, pirmininkavo pirmajam Lietuvos moterų suvažiavimui, dalyvavo pasauliniame sufražisčių judėjime. Jos dalyvavimas politikoje nebuvo atsitiktinis: į Lietuvos Seimą ji buvo išrinkta du kartus. Ir tai tik keli epizodai iš vienos ryškiausių Lietuvos asmenybių biografijos.

 

Publikuota 15min.lt.

2015-10-08_Diskusija-karaliene