Kas jie – realiausi liberalų pretendentai į ministrus?

Ne, šįkart tekstas – ne apie politikus. Arba, teisingiau pasakius, vis dar ne politikus, bet tiesiogiai politikos formavimo procesuose dalyvaujančius ir į valdžią besiveržiančius.

Šis tekstas – apie garsųjį, prieštaringos reputacijos, tačiau kažkodėl dosniai Lietuvos stambiųjų verslo įmonių remiamą Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI) ir jo „ekspertus“. Daug kam susidaro įspūdis, kad ši kontora – lyg koks pitbulis su spygliuota, bet užtat auksine tramdomąja apykakle, besąlygiškai vykdąs šeimininko komandas ir privaląs aploti visus, kurie jo ponui nepatinka. Reikia pripažinti, kad šio privataus „instituto“ daroma propagandinė įtaka viešajai nuomonei dažnai atsispindėjo tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų Lietuvos vyriausybių politiniuose sprendimuose ir darbuose. Savikritiškai reikia pripažinti, kad LLRI ir jos finansinių rėmėjų kartu su kitomis įtakingomis verslininkų asociacijomis, vyriausybei, Seimo nariams ir valdininkams, taip pat ir visuomenei daroma įtaka bei brukamas neoliberalus požiūris, matyt, nulėmė ir eilę Lietuvos nesėkmių, kurios ir paskatino dalies mūsų šalies gyventojų pasitraukimą į užsienį. Ir naujausias darbo kodekso projektas, greičiausiai, nėra jokia išimtis.

Šis tikrąjį ideologinį darbą dirbantis juridinis asmuo, atrodo, jau paliko tam tikrą mąstymo klišę naujojo lietuvio pasąmonėje. Vien tik ko verti į galvą įkalti tokie propagandiniai mitai, kaip antai: „Viską sureguliuos nematoma rinkos ranka“ ar kad: „Valstybė – prastas šeimininkas, o privatininkas – tobulas“. Greičiausiai jų autorystei priklauso ir tokie „naujadarai“ bei kalambūrai, kaip „valdžios sektorius“ ar „biurokratinė našta“. Atrodo, kad šie žmonės visa savo esybe nekenčia visko, kas yra susiję su viešuoju sektoriumi, piliečių dalyvavimu ar demokratine valstybe apskritai. Kaip ir būdinga stambiojo kapitalo interesus atstovaujančiai organizacijai, Laisvosios rinkos institutas mus dar ir dar kartą bando įtikinti, kad problemos išsispręstų savaime, jei ekonomikoje būtų kuo daugiau nereguliuojamos rinkos ir kuo mažiau viešojo intereso gynimo pastangų. Privatizacija pateikiama kaip panacėja, o mokesčių ir dirbančiųjų valstybei mažinimas – imperatyvu. Anot jų, kuo mažiau valstybės, tuo mažiau valdžios, tuo mažiau visiems mokesčių mokėti reikia. Tiesa, kažkiek mokesčių mokėti reikia, nes kaip išgyvens dalis privataus verslo. Taip ir girdime, kad valstybės funkcijas kuo puikiausiai atliks privatininkai, kuriems bus atseikėta iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau paradoksaliausia, kad visas savo jėgas nukreipę į demokratinės valstybės ir jos vaidmens mažinimą ir net sąmoningą menkinimą, šie šaunūs „ekspertai“ tik ir laukia pirmos galimybės nutūpti į valdišką krėslą. Stambiojo kapitalo remiami ir užauginti kadrai, susiklosčius palankioms sąlygoms tik ir taiko ne šiaip į patogias pozicijas, bet tiesiai į ministrus ar viceministrus, jų patarėjus. Šiems išvaizdiems ir gražiai parengtiems vyrukams bei rečiau merginoms kelią į valdžios olimpą grindžia ne kas kitas, o stambiojo verslo mylimos ir, kaip jau įsitikinome, ne visada skaidriai remiamos neoliberalios politinės jėgos, pavyzdžiui, A. Zuoko bei E. Masiulio liberalai. Menka paslaptis, kad šios „Instituto“ jaunimėlio globėjų esama ir tarp konservatorių. Ar prisimenate tokį Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą, kuris daug kam netikėtai ėmė ir tapo Andriaus Kubiliaus vyriausybės, kurioje koja kojon žengė ir liberalai, teisingumo ministru? Šiandien šis žmogus – Vilniaus meras, pačios Prezidentės mylimas, nors ir susitepusių liberalų, bet vadas – Remigijus Šimašius. Tiesa, šiandien rečiau girdime gerbiamo Remigijaus neoliberaliai utopinius argumentus, tačiau noras viską privatizuoti ir mažinti viešąjį sektorių, matyt, išliko. Kaip ir stimulas vos galą su galu suduriančio miesto pinigus dalinti privatininkams. Dar reikėtų priminti, kad buvęs LLRI ekspertas Giedrius Kadziauskas toje pačioje A. Kubliaus Vyriausybėje šovė į Ūkio viceministro kėdę. Tada šis paskyrimas sulaukė nemažai diskusijų ir pasipiktinimo, o tuometinis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas Remigijus Rekerta taip apibūdino šį paskyrimą: „Šis institutas finansuojamas iš „deimantinių“, „auksinių“, „sidabrinių“ ir kitokių rėmėjų. Tai verslo grupės, kurios turi savo interesų teisėkūros srityje, dažniausiai susijusių su dereguliacija. Tikrai nesiimu vertinti naujojo ūkio viceministro, tačiau kyla klausimų, kieno interesus jis gina: buvusių savo klientų, kurie finansavo institutą, ar Vyriausybės, kuri atstovauja visos visuomenės interesams?“ Dažnai laisvarinkiškai moralizuoti ir didaktiniu balsu išpeikti valdžią mėgsta ponia Rūta Vainienė. Nepaisant eismo įvykio, po kurio pareigūnai teisme teigė ją neva matę svirduliuojančią, ji ilgai buvo ir tam tikra prasme tebelieka LLRI veidu. Ši ekonomistė taip pat pabuvojo ne tik Vilniaus miesto tarybos nare, bet ir mero Artūro Zuoko patarėja. Beje, po to ji pradėjo dirbti savivaldybės įmonės „Vilniaus vandenys“ ekonomikos direktore. Kai kas tokį karjeros posūkį pavadino protekcionizmu bei įžvelgė galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kiti instituto ekspertai lengvai darbą randa ir kitose mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomose darbovietėse. Pavyzdžiui, ex – ekspertas Emilis Rūželė glaudžiasi valstybės išlaikomoje „Invest Lithuania“. Belieka tik spėlioti, kokią ministeriją šiandien jau susikompromitavęs liberalų sąjūdis, matyt, su LLRI rėmėjo „MG Baltic“ palaiminimu, buvo pažadėjęs dabartiniam LLRI prezidentui Žilvinui Šilėnui ar viceprezidentui Vytautui Žukauskui?

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/g-purvaneckiene-kas-jie-realiausi-liberalu-pretendentai-i-ministrus.d?id=71898928