Kuo visuomenei naudinga lygybė?

Viena iš svarbiausių socialdemokratinių vertybių – lygybė. Mes dažnai apie tai kalbame, ypač iš žmogaus teisių pozicijų. Tačiau rečiau susimąstome apie tai, ar lygybė visuomenei naudinga, ar ne. Juo labiau, kad daug kas sako, kad nelygybė yra konkurencijos pagrindas, o tuo pačiu ir pasaulio vystimosi varomoji jėga.

Nelygybė egzistuoja visose visuomenėse. Paprastai galime kalbėti tik apie nelygybės laipsnį ir pagrindą. Mes nekalbame apie tai, kad visi turėtų gauti vienodą atlyginimą: vienas dirba daugiau, kitas – mažiau; vienas darbui atiduoda visas jėgas, kitas dirba „atbulomis rankomis“.

Pagaliau, vieno žmogaus darbas efektyvesnis už kito dėl kompetencijų skirtumo. Žinoma, kai vienas uždirba per mėnesį 800 Lt., o kitas 180 000 Lt. (kaip rašė laikraščiai), tai visiems aišku, kad „šioje karalystėje kažkas ne taip“, beveik visi supranta, kad tokia nelygybė nepriimtina, nes negali vieno žmogaus darbas būti daugiau kaip 200 kartų efektyvesnis už kito. Tačiau saikingą atlyginimų nelygybę dėl kvalifikacijos ar atsakomybės skirtumo pripažįsta visi.

Šiuolaikinėje visuomenėje rečiau vartojame terminą „lygybė“, beje, sąmoningai ar nesąmoningai painiojamą su lygiava. Dažniau kalbame apie socialinį teisingumą arba lygias galimybes. Juolab, kad šiuolaikinėje visuomenėje absoliuti dauguma žmonių gyvena iš darbo, t.y. patys susikuria sau gerovę ir (idealiu atveju) nepriklauso nuo savo kilmės. Todėl mes ir kalbame apie lygias galimybes. T.y., vėlesnė susidaranti asmeninės gerovės nelygybė pateisinama tik tuo atveju, jei visi turi vienodas galimybes tą gerovę pasiekti.

Aiškiausiai galime suvokti nelygybę dėl nevienodų pasiekimų švietimo sistemoje. Mes sakome, kad yra teisinga, jei tas, kas daug dirba, daug ko atsisako studijų metu, įgyja aukštesnę kvalifikaciją, o vėliau teikia visuomenei daugiau naudos (efektyviau dirba), uždirba daugiau. Tačiau tą teisingumą mes pripažįstame tik tada, jei visi turėjo lygias galimybes siekti išsilavinimo aukštumų.

Visuose žmonių sluoksniuose: turtingų ir beturčių, moterų ir vyrų, lietuvių ir žydų, baltųjų ir juodųjų vaikai gimsta su vienodu talentų pasiskirstymu. Visuomenė turi būti suinteresuota panaudoti visus talentus savo stiprybei didinti.

Todėl ir turi sudaryti visiems vaikams vienodas galimybes. O lygių galimybių sudarymas reiškia pagalbą tiems, kurie dėl kažkokių priežasčių buvo nuskriausti. T.y., vaikams, kurie auga apleisti, kurie šeimoje neįgyja taip vadinamo „kultūrinio kapitalo“, darželis ir mokykla turi sudaryti sąlygas kompensuoti praradimus. Tas pats liečia ir besimokančius negimtąja kalba. Jiems taip pat reikia padėti ištobulinti valstybinę kalbą tiek, kad ji nebūtų kliūtimi siekti profesinių aukštumų. Ir taip šalinti pagrindus visoms nelygybėms.

Taigi, lygybė visuomenei ekonomiškai naudinga. Kuo lygesnė visuomenė, tuo geriau panaudojami visų jos narių talentai, tuo ji stipresnė. Antras dalykas, lygybė skatina visuomenės narių dorovę. Žmonės lygina savo gyvenimą su kitų visuomenės narių. Ir ką jie mato? Vieni turi spręsti dilemą, kiek duonos – ketvirtį ar pusę kepaliuko – nusipirkti, o kiti skraido vakarieniauti į Londoną ar Paryžių, pasisiūdinę aprėdus pas J.Statkevičių. Vieni neišgali nusipirkti mėnesinio bilieto visuomeniniam transportui, kiti perka jachtas ir lėktuvus. Kokias mintis tokie lyginimai sukelia?

Jei dar žmogus gali pasakyti, kad aš tik pats kaltas, nes tingėjau mokytis, dirbti, nors turėjau visas galimybes, lygias su kitais. Tuomet nieko. O jei jis mato, kad negalėjo įgyti tinkamo išsilavinimo, nes tėvai neturėjo pinigų leisti į mokamą darželį, mokyklą, studijas…, kad darbdavys jam mokėjo minimumą, o sau – šimtą kartų daugiau, kokios mintys jam gali kilti? Kad visuomenė neteisinga, korumpuota, kad visi valdžioje nusikaltėliai, nes nesugeba apriboti plėšrūnų, ir t.t.

Nelygybė demoralizuoja, žmogus nepasitiki ir valdžia, ir visa visuomene, nes mato, kad sąžiningu darbu nieko nepasieksi. O tuomet peršasi kiti keliai – protestuoti, mitinguoti, streikuoti, daužyti langus arba, dar blogiau, – plėšti, vogti, „atiminėti iš tų, kurie viską užvaldė, užgrobė neteisėtais būdais“.

Moksliškai yra įrodyta, kad kuo didesni skirtumai tarp turtingiausių ir neturtingiausių, tuo didesnis nusikalstamumas. Pvz., JAV, gyvenimo lygis labai aukštas. Neturtingos šalies atstovas gali pavydėti Amerikos skurdžiui jo gyvenimo. Tačiau JAV skurdžius lygina savo gyvenimą su savo šalies turčių. Ir mato milžinišką skirtumą. Ir nusikalstamumas JAV labai aukštas. Tuo tarpu saikingos nelygybės šalyse (kaip Šiaurės šalys) – nusikalstamumas mažiausias.

Iš kitos pusės, esant perdaug dideliems žmonių pajamų skirtumams, jie praranda solidarumo, bendruomeniškumo, ir iš to išplaukiančius patriotizmo jausmus. Kokį bendruomeniškumą gali jausti pusbadžiu gyvenantis (negalintis susimokėti už šildymą, gydymą, vaistus…) visuomenės narys su Havajuose besivartančiu ar gražiausias pakrantes Lietuvoje užsitvėrusiu oligarchu? Ar su Seimo nariu, už mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus „kanceliarinėms“ išlaidoms, besilinksminančiu su mergelėmis?

Paprasto žmogaus nuomone valdžia turėtų apriboti didžiulius pajamų skirtumus. Tą sako elementarus socialinio teisingumo jausmas. Bet to nedaro. Kodėl? Matyt, todėl, kad pati iš to turi naudą… Ar po tokių apmąstymų žmogus eitų ginti Seimo ar Vyriausybės, jei juos kas pultų? Jam darosi tas pats, kas atsitiks su Seimo nariu, ministru, ar kokiu verslininku. Koks bendruomeniškumas, koks patriotizmas?

Visi dejuoja dėl visuomenės susipriešinimo. Bet retas atkreipia dėmesį į pagrindinę to susipriešinimo priežastį – nelygybę. Todėl turime nepamiršti, kad visuomenei lygybė ne tik naudinga, ji – visuomenės harmonijos ir stabilumo pagrindas.