Moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai. Kas nulemia: gamta ar kultūra?

Vidutinė žmonių gyvenimo trukmė yra labai svarbus rodiklis, parodantis šalių lygį, gyvenimo kokybę. Jungtinių Tautų plėtros programa, sutelkusi žymiausius pasaulio mokslininkus, pabandė surasti būdus, kaip išmatuoti žmogaus socialinę raidą. Šio darbo rezultatai buvo pirmą kartą pateikti 1990 metais leidinyje “Ataskaita apie žmogaus socialinę raidą” (Human development report), toks leidinys išleidžiamas kasmet.

Vienas pagrindinių rodiklių, kuris matuoja žmogaus socialinę raidą atskirose šalyse, yra sintetinis rodiklis – žmogaus socialinės raidos indeksas. O viena jo sudedamųjų dalių – vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė, nuo kurios labai priklauso rodiklio dydis.

2003 metų Ataskaitoje pagal žmogaus socialinės raidos indeksą valstybės rikiuojasi taip: Norvegija, Islandija, Švedija, Australija, Olandija, Belgija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Japonija, Šveicarija ir t.t. Pagal vidutinę būsimojo gyvenimo trukmę pirmauja šios šalys: Japonija (81,3 m.), Švedija (79,9), Honkongas (79,7), Islandija (79,6), Kanada (79,2), Australija, Šveicarija (79,0), Izraelis (78,9), Norvegija, Prancūzija (78,7).

Nuo 1995 metų buvo pradėtas skaičiuoti ir kitas rodiklis – lyčių socialinės raidos indeksas. Jis ima domėn skirtumus tarp moterų ir vyrų konkrečios šalies raidoje. Šio sintetinio rodiklio sudedamosios dalys tokios pat, kaip žmogaus socialinės raidos indekso, tik imami skirtumai tarp statistinių duomenų vyrams ir moterims. Jei nebūtų skirtumų tarp moterų ir vyrų statistinių duomenų, šis rodiklis būtų lygus vienetui.

Taigi, pagal pateiktus Ataskaitoje lyčių duomenis pirmosios dešimt šalių rikiuojasi panašiai, kaip ir pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, tik šiek tiek pakinta jų eiliškumas, ir į pirmąjį dešimtuką patenka visos Šiaurės šalys: Norvegija, Islandija, Švedija, Australija, JAV, Kanada, Olandija, Belgija, Danija, Suomija. Čia labai svarbu pažymėti, kad laikoma, jog nėra skirtumo tarp vidutinės būsimojo moterų ir vyrų gyvenimo trukmės, jei šis rodiklis yra moterims penkeriais metais didesnis.

Visuotinai žinoma, kad biologinė moterų gyvenimo trukmė yra penkeriais metais ilgesnė už vyrų. Kodėl? Nesu tos srities specialistė, paprastai socialinių mokslų knygose tas būna pateikiama, kaip savaime suprantamas dalykas. Todėl to pasiteiravau vieną kartą paskaitoje, kurią skaitė žmogaus raidos tarptautinis ekspertas. Man jis atsakė, kad tai yra ilgos žmonijos evoliucijos padarinys, o ne, sakykim, paskutiniųjų šimtmečių rezultatas. O natūraliose sąlygose, nesant medicinos pagalbos, moterims yra gana didelė tikimybė mirti gimdant. Todėl būtų negerai, jog dėl to susidarytų didelis vyrų perteklius. Taigi gamta taip sutvarkė, kad būtų lyčių pusiausvyra. Ir tuo jos įtaka baigiasi. Visa kita apsprendžia kultūra.

Pagal 2001 metų duomenis (kuriais remiantis parašyta 2003 metų ataskaita apie žmogaus socialinę raidą), ilgiausia pasaulyje moterų gyvenimo trukmė buvo Japonijoje (84,7 m.), Ispanijoje, Honkonge, Prancūzijoje (82,6), Švedijoje (82,4), Šveicarijoje (82,2), Australijoje (81,9), Islandijoje, Italijoje, Kanadoje (81,8). Šalys, kuriose ilgiausiai gyvena vyrai, rikiuojasi kiek kitaip: Japonija (77,7), Islandija (77,5), Švedija (77,4), Honkongas (77,1), Izraelis (76,9), Kanada (76,5), Australija (76,3), Kipras, Norvegija, Šveicarija (75,8).

Tačiau svarbiausia – skirtumai. 2001 m. pasaulyje buvo tik trys šalys, kuriose vyrų vidutinio būsimojo gyvenimo trukmė būtų didesnė už moterų: tai Maldyvai (moterų – 66,3, vyrų – 67,4), Nepalas (moterų – 58,9, vyrų – 59,4) ir Zimbabvė (moterų –35,4, vyrų – 35,5). Dar vienoje šalyje – Zambijoje – šis rodiklis beveik lygus vyrams ir moterims (33,4-33,3). Visose kitose šalyse (kurios tik turi statistinius duomenis) moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė už vyrų.

Imant tas šalis, kur gyvenimo trukmė ilgiausia, galime pastebėti šiuos ypatumus. 2001 metais tik dviejose šalyse moterų ir vyrų būsimosios gyvenimo trukmės skirtumas tiksliai atitiko biologinę normą – Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje. Mažiausi nukrypimai nuo biologinės normos buvo Danijoje, Katare (skirtumas 4,9 metai) ir Graikijoje (5,2).

Lietuvoje 2002 m. vidutinė moterų būsimojo gyvenimo trukmė buvo 77,6 m., o vyrų 66,2 m. Taigi, skirtumas – 11,4 metų. Tai labai didelis skirtumas, palyginus su daugeliu kitų šalių. Be abejonės, viena skirtumo priežasčių yra ta, kad vyrai pasirenka gyvenimo būdą, kuris turi daugiau rizikos veiksnių, jie turi daugiau žalingų įpročių. Rūkymas, gėrimas sukelia širdies, kraujotakos bei kitas ligas. Dėl kitų nei biologinių priežasčių vyrai praranda dar 6,4 metų.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į moterų bei vyrų psichologinę savijautą. Koks paradoksas: moterys daugiau dirba; dažniausiai, rutininius, neprestižinius darbus; uždirba mažiau už vyrus (Statistikos departamento duomenimis, vidutinis moterų uždarbis sudaro 85 proc. vidutinio vyrų uždarbio); skursta, negaudamos alimentų savo vaikams; žeminasi, prašydamos pašalpų; kenčia nuo smurtaujančių vyrų; o pagaliau išėjusios į pensiją ir gyvendamos tą savo ilgą gyvenimą, vėl skursta, nes gauna žymiai mažesnes pensijas. Bet kantriai neša savo gyvenimo naštą, o vyrai, jei tik kas, pergyvena, graužiasi, žudosi. O tas irgi neprailgina gyvenimo. Tai gal reikėtų vyrams pasimokyti iš moterų? Tiesiog jausti atsakomybę už kitus (ypač už savo vaikus), rūpintis kitais, veikti, o ne pergyventi dėl savo nesėkmių?

Drįstu teigti – mes išugdome tokius vyrus. Jau nuo mažens jie žino, kad yra vertingesni už mergaites. Kai pamato, kad mergaitės gali aplenkti tiek fiziškai, tiek protiškai – jiems tragedija. Jie auga žinodami, kad moterys turi jiems pataikauti, nusileisti, aptarnauti, užleisti vietą profesinėje veikloje. Visuomenė įteigia vyrams, kad jie turi tik dvi svarbias funkcijas ir tik du džiaugsmus – darbą (padaryti karjerą, būti šeimos maitintoju) ir seksą (būti sekso galiūnu). Jei bent vienoje iš šių sričių ištinka nesėkmė, tai tragedija tokia, kad jau galima smurtauti prieš silpnesnį arba žudytis. Vyriškosios lyties viršenybės įteigimas labai nuskurdina vyrų gyvenimą, paverčia juos egoistais, neatsakingais.

Apsižvalgykite aplink: tie vyrai, kurie dalyvauja kasdieniniame šeimos gyvenime, kurie patys puoselėja savo namus, sodybas, sodus, paprastai gyvena ilgiau ir nesikankina besigrauždami. O tie, kurie matė tik darbą ar uždarbį, išėję į pensiją ilgai negyvena. Taigi, tik feministinis auklėjimas galėtų pratęsti vyrams gyvenimą.

Kartais vyrams labai pavydu, kad yra daug moterų organizacijų, programų, pagaliau net moterų konsultacijų. Na, moterų konsultacijas, manau, vyrai sėkmingai sunaikins, vykdydami sveikatos apsaugos reformą (jei, žinoma, moterys nespės įgauti galios, kad pasipriešintų). O visuomeninės moterų organizacijos ir kuriasi tik todėl, kad visa visuomenė, visos valdžios institucijos yra sukurtos pagal vyrų supratimą ir tarnauja vyrams. Beje, niekas nedraudžia vyrams kurti savo organizacijų, bet jiems to ir nereikia, nes juos palaiko ir gina visa sistema. O jeigu jau įsikuria kokia nors vyriška organizacija, tai ją tiesiog “ant rankų nešioja”.

Akivaizdžiausias pavyzdys – Vyrų krizių centras. Vilniuje yra daug visuomeninių moterų organizacijų, jos veikia jau daugelį metų ir yra nuveikusios daug darbų, pritraukusios pinigų iš užsienio fondų. Tačiau nė viena nebuvo gavusi iš miesto savivaldybės išsinuomoti patalpas panaudos būdu. O vos susikūrusiam Vyrų krizių centrui, jam kitą dieną po jo įregistravimo Vilniaus miesto taryba skyrė patalpas panaudos būdu. Tai tokie skirtumėliai… Vyriausybinės moterų programos egzistuoja jau daugelį metų, tačiau menkučiai pinigėliai joms įgyvendinti pirmą kartą buvo skirti tik prieš porą metų. Iki tol jos vertėsi visuomeniniais pagrindais arba moterų organizacijų pritrauktomis lėšomis iš užsienio. Taigi nepavydėkite, mielieji vyrai, ir ilgiau gyvensite.