Pamąstymai po antrojo rinkimų turo…

Gal ir sunku patikėti, bet šiandien jaučiuosi blogiau, nei po pirmojo turo, kai sužinojau savo reitingavimo rezultatus. Tada aš iš anksto žinojau, kad taip bus, bet šįkart tikėjausi, kad rezultatai bus geresni. Iki šiol laikiausi susitarimo partijoje, todėl rezultatų nekomentavau. Kaip žadėjau po pirmojo turo, šiandien analizuoju savo ir partijos pralaimėjimo priežastis.

Galima analizuoti procesus, einant nuo bendro prie atskiro, galima – atvirkščiai. Šįkart analizuosiu priežastis, kodėl nuo LSDP nusisuko kai kurios grupės. Nagrinėsiu per savo prizmę, o paskui tą patį galima apibendrinti ir kitoms grupėms. O savo rinkėjo mes taip ir neužsiauginome.

Kalbant apie atskirus kandidatus, visų pirma reitingai priklauso nuo to, ar kandidatuoji vienmandatėje apygardoje, ar ne. Visi vienmandatininkai be atskirų išimčių savo apygardose gauna žymiai daugiau reitingo balsų. Savo apsisprendimu jau antrą kartą nekandidatavau vienmandatėje, todėl apie tai nekalbėsiu.

Visuomenės grupė, iš kurios galėjau tikėtis daugiausiai reitingo balsų, – akademinė bendruomenė. Aš nekalbu apie rektorius ar mokslininkus-verslininkus, aš kalbu apie dėstytojus, docentus, mokslinius bendradarbius ir kitus. Manau, kad iš šios grupės susilaukiau daugiausiai palaikymo per 2012 m. rinkimus. Dabar ši grupė nebalsavo už LSDP. O ši grupė įtakinga, ji turi žymiai didesnę įtaką studentams nei rektoratai, nes bendrauja su studentais kasdien. Kodėl 2012 m. balsavo, o šiemet – ne? Buvo trys pagrindiniai dalykai – pažadų nesilaikymas, sava kišenė ir Darbo kodeksas (ši priežastis daugiausiai turėjo įtakos socialinių mokslų atstovams), tas tris priežastis aptarsiu žemiau.

Akademinės bendruomenės nuotaikos anksčiau buvo palankios LSDP. Nors G.Kirkilo Vyriausybė nedaug padidino akademinių darbuotojų atlyginimus, bet buvo sudarytas jų didinimo planas, akademinė bendruomenė buvo aktyviai įtraukta į diskusijas apie aukštojo mokslo politiką, reformas. Atėjus konservatoriams ir liberalams į valdžią, akademinei bendruomenei buvo trenktas antausis: „Steponavičiaus reforma“ nė kiek neatliepė daugumos lūkesčių, o nuo atlyginimų (kaip ir visiems biudžetininkams) buvo nurėžta dalis. 2012 m. mes žadėjome, kad atitaisysime visas antikonstitucines Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas (primenu, kad jų buvo net 36). Tačiau tik sušvelninome. Ir dar kadencijos pabaigoje mūsų vadovybė parodė visišką akademinės bendruomenės nesupratimą, palaikydama KTU rektorių P.Baršauską, kurio pavardė akademinėje bendruomenėje skamba kaip keiksmažodis. Bet, svarbiausia, mums valdant akademinė bendruomenė visai nuskurdo, nes kylant kainoms, jų kišenė nepapilnėjo nė vienu centu. Ar žinote, kad docentai uždirba apie 600 EUR?  (Ir tik nereikia sakyti, kad jie gali užsidirbti iš projektų. Gali, bet sveikatos ir dėstymo kokybės sąskaita).

Tai štai ir paradoksas – didelė akademinės bendruomenės dalis balsavo už valstiečius. Deja, bet nuolat bendraudama su jos atstovais, tą žinojau iš anksto. Ir nesakykite, kad niekas to nepriminė aukščiausiai valdžiai. Frakcijos „galiorka“ nuolat primindavo apie biudžetinių atlyginimų įšaldymą, ypač kai buvo didinamas minimalus atlyginimas.

Antra grupė, tarp kurių buvo mane reitinguojančių, – profsąjungiečiai ar jų atstovaujami dirbantieji. Šįkart, deja, dauguma jų balsavo prieš LSDP. Priežastis triviali – Darbo kodeksas.

Trečia grupė, iš kurios galėjau tikėtis reitingų, tai, pavadinkime apibendrintai, – žmogaus teisių gynėjai. Viena iš priežasčių – nevyriausybinių organizacijų visiškas pilietinis nusilpimas (apie tai parašysiu atskirame straipsnyje). Nevyriausybinės organizacijos nebesutelkia pilietiškos bendruomenės, ir praktiškai nedarė įtakos rinkimams. Na, ir aišku, ypatinga grupė – homoseksualūs asmenys ir kovotojai už jų teises. Matematiškai galima įrodyti, kad jų dauguma šiemet balsavo už liberalus. Ir priežastis čia aiški – vadovybės narių pareiškimai, kurie nubraukė visų pažangių partiečių veiklą.

Kalbėdama apie save, beveik tiksliai žinau, kad mano asmeninius blogus rezultatus daugiausiai nulėmė šių grupių nusigręžimas  nuo LSDP.

Žinoma, kad nebalsavo mano išvardytos trys grupės, partijai gal ir nedidelis nuostolis. Manau, kad į kai kurias visuomenės grupes partijos vadovybė ar jos dalis buvo net sutarusi nekreipti dėmesio. Ką reiškia partijai keli tūkstančių žmonių grupė? Juk iš praktikos žinome, kad, pavyzdžiui, dalyvaujant profsąjungiečiams mūsų sąrašuose, jie per reitingavimą nukrisdavo, atnešdami partijai nedaug balsų. Bet visa bėda, kad tokių grupių yra daug. Kas turi artimus ryšius su kitais biudžetininkais, žemdirbiais ar pensininkais, sako tą patį. Ir tada, kai visos šios grupės susisumuoja, ir gauname tokį rezultatą, kurį turime.

Svarbiausias dalykas, kad, kaip vakar sakė R.Valatka (o aš kartoju jau seniai), partijai iškilo egzistencijos grėsmė. Partijos viduje nuolat cituoju lenkų politologus (socialdemokratus), kurie nurodė tris priežastis, kodėl Lenkijoje praktiškai išnyko socialdemokratų partija: „… mes vykdėme konservatorišką politiką, darėme neoliberalias reformas ir pataikavome tiems, kurie ilgisi „senų laikų“. Deja, mūsų politika tokia pat trumparegiška.

Mes neužsiauginome naujų savo rinkėjų, nors visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra daugiau kairiųjų pažiūrų žmonių nei dešiniųjų. Mūsų rinkėjai turėtų būti tie, kuriems rūpi žmogus, socialinis teisingumas, kurie įsitikinę, kad valstybė turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Socialinio teisingumo idėjos ypač sėkmingai prigyja tarp jaunų žmonių. Dabar (galima spėti) jaunimas greičiausiai balsavo už liberalus. O kur gi mūsų potencialūs jaunieji balsuotojai? Ogi tarp tų studentų, kurie spontaniškai sureagavo į neteisybes Darbo kodekse ir surengė ar kitaip palaikė protestus prieš Vyriausybės sprendimą. Tai turėjo būti mūsų rinkėjai. O ką mes padarėme? Ogi nusiuntėme savo jaunuosius viceministrus ir patarėjus piketuoti prieš juos. Ir tą mes vadiname atsinaujinimu, atsijauninimu? Mūsų jaunųjų lyderių tapimą „nomenklatūrininkais“?

Ne tiek svarbus žmogaus amžius, kiek jo mąstymas. Nepakeitus mąstymo, neišspręsi problemų. Negalima užsiciklinti jau išėjusioje iš mados paradigmoje, kad viskas, kas neoliberalu – pažangu (nebent tau moka už tokius įsitikinimus, nes būtent už jų stovi pinigai). Pasaulis taip nebegalvoja, antraip visi darbo kodeksai susidėtų iš 2 punktų: „1. Darbdavys visada teisus; 2. Jei darbdavys neteisus, žiūrėk 1 punktą“. Ir egzistuotų tik dešiniosios partijos su tokio pat turinio statutais.