Romų atskirties situacija Vilniuje nulemia ir tolesnį šios etninės grupės izoliaciją nuo visuomenės reikalų

Romai, kaip etninė grupė dėl savo gyvenimo būdo ypatybių (ne visi romai gyvena sėsliai) net ir demokratiškiausiose Europos šalyse patiria daugiausia skriaudų.
LR Seime balandžio 8 d. Tarptautinės romų dienos proga surengėme konferenciją „Romų integracijos politika: tikslai ir uždaviniai 2014–2020 metais“. Joje dalyvavo politikai, valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai bei romų bendruomenių atstovai.
Konferenciją rengėme dėl kelių priežasčių. Neseniai buvo apgintos kelios disertacijos romų tematika, taigi turime mokslinių duomenų. Dr. Vita Petrušauskaitė sausio mėnesį apsigynė disertaciją „Ankstyvas romų vaikų pasitraukimas iš švietimo sistemos Vilniaus mieste: švietimo lauko analizė“, o D. Gailiūtė – „Teisė į būstą“. Abejose disertacijose daug dėmesio skirta romų sitacijai Kirtimų gyvenvietėje. Be to, LR kultūros ministerijoje yra rengiama romų integracijos strategija 2014–2020 metų laikotarpiui.
Konferencijoje pagrindinius pranešimus padarė VšĮ „Sare Roma“ vadovas Ištvanas Kvikas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Vita Petrušauskaitė ir Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto lektorė dr. Dovilė Gailiūtė.
Pagal Europos Sąjungos politiką, valstybės būtinai turi imtis priemonių, kad romai turėtų galimybių mokytis, dirbti, naudotis sveikatos priežiūros ir visuotinės svarbos paslaugomis, turėtų būstą. Visomis šiomis temomis buvo organizuotos diskusijos, kuriose pasisakė valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ir romų bendruomenių atstovai. Buvo iškeltos problemos visose minėtose srityse, tačiau rimčiausiomis išskirčiau būsto problemą Vilniuje bei nepakankamą išsilavinimą, kurios dažnai lemia ir kitas, iš to išplaukiančias problemas.
Maži romų vaikai nori eiti į mokyklą
Reikia pripažinti yra daug neraštingų romų. Nors Lietuvoje švietimo sistema išplėtota, romų švietimo problema išlieka aktuali. Ją nulemia be kita ko ir negatyvi aplinkinių žmonių nuostata romų bei jų vaikų atžvilgiu. Tyrimai rodo, kad maži romų vaikai labai nori mokytis. Tačiau dėl socialinės, kultūrinės atskirties, patyčių ar izoliacijos tas noras gana greitai išblėsta. Pareigos mokymuisi neįskiepija ir tėvai, priešingai tėvų menkas išsilavinimas arba neraštingumas vaikams trukdo: suaugę nežino, kaip padėti savo atžaloms, kaip tvarkyti reikalus, nėra kas reikalautų atžalų lankyti mokyklą. Vilniuje esama ir susisiekimo problemos su taboru. Mokyklos draugiškumu ir noru integruoti romų vaikus taip pat nespinduliuoja.
Ankstyvą romų vaikų pasitraukimą iš mokyklos lemia ir tai, kad švietimo įstaigos jų nelaukia ar nemoka jų paskatinti mokytis. Vyresnėse nei pradinės mokyklos klasėse retai sutiksi romų paauglį. Galbūt romų paaugliams švietimo procesą reikėtų organizuoti taip, kad jie anksčiau galėtų pradėti dirbti, derintų mokslą ir darbą. Romų vaikai, pagal savo tradicijas, nuo 14 metų jau gali tuoktis. Romų vyras turi išlaikyti šeimą, o tuo metu jis nėra baigęs jokių mokslų. O žmonių be išsilavinimo darbdaviai nenori…
Kaip svarbų teigiamą poslinkį galima įvertinti tai, kad 2001–2011 m. laikotarpiu sumažėjo romų, neturinčių pradinio ir pagrindinio išsilavinimo. Deja, Kirtimų gyvenvietėje tokių pozityvių poslinkių nematome. 10 -19 metų amžiaus asmenų grupėje net 49 proc. romų nėra įgiję pradinio išsilavinimo (tuo tarpu visoje Lietuvoje – 11 proc. romų).
Būsto klausimai turi būti sprendžiami ne buldozeriais
Viešoji nuomonė romams nėra palanki: 66–70 proc. žmonių Lietuvoje nenorėtų gyventi šalia romų (Vilniuje šie skaičiai dar didesni). Manau, kad kuo sėkmingiau romai integruotųsi į visuomenę, tuo didesnė visuomenės dalis turėtų mažiau realių ar įsivaizduojamų problemų.
Be abejo, integracija neįmanoma be pačių romų gilesnio požiūrio į savo problemas ir dalyvavimo minėtame procese – priverstiniu būdu jų neintegruosime. Reikalingas dialogas, o jis reikalauja daug pastangų, tačiau vertas pasiekiamų rezultatų.
Lietuvos miestuose ir rajonuose romų padėtis skiriasi. Vilniuje romų padėtis blogiausia. Vilniaus miesto savivaldybei reikėtų pasimokyti iš mažesnių savivaldybių, kaip spręsti romų neraštingumo, būsto ir įsidarbinimo problemas. Tikslus romų skaičius Vilniuje nėra žinomas – jų galėtų būti apie 100 šeimų (400–500 asmenų; iš viso Lietuvoje gyvena apie 2 000–3 000 romų). Buldozeriais nušlavus romų gyvenvietę, bet nesuteikus būsto, problemų neišspręsime. Galiausiai kyla klausimas negi mes nepajėgiame Vilniuje išspręsti vos 100 šeimų problemos? Romų atskirties situacija Vilniuje nulemia ir tolesnį šios etninės grupės izoliaciją nuo visuomenės reikalų, sąlygoja būsimą nesusikalbėjimą pačioje visuomenėje, o tą galima pakeisti tereikia tik daugiau jautrumo, įsigilinimo ir nuoseklaus apgalvoto darbo.
Konferencijoje priimta rezoliucija ragina Vyriausybę kurti tarpinstitucinę strategiją. Buvo akcentuota, kad strategijos kūrime turi dalyvauti romų bendruomenės, ir įgyvendinama ji turi būti taip pat kartu su romų bendruomenėmis.